lapkričio 22nd, 2016
„Lengvas“ gyvenimas I dalis
Kažkada rašiau apie mergaitės Mortos gyvenimą, tad nusprendžiau tai tęsti ir rašyti toliau, plėsti vis, tai ką parašau ir galbūt kada nors netyčia tai pavirs į knygą, o gal liks tik rankraštis, kuris taip ir liks nepajudintas.
Morta gimė rudenio gale. Turėjo gimti metų gale, bet taip nutiko, kad gimė anksčiau. Kurį laiką buvo ligoninėje, tačiau pirmąsias šv. Kalėdas sutiko namie. Ją visą vaikystę prižiūrėjo seneliai, nes tėvai dirbo. Močiutė tapo jai kaip antra mama. Ji išmokė ją melstis dar net nemokant gerai kalbėti. Toks poelgis stebino daugelį, kai pamatydavo, jog Morta meldžiasi bažnyčioje ir tiesiog bėda prie altoriaus kalbėti poterių.
Kai jai sukako 3 metai, ji pirmą kartą pamatė jūrą. Pirmą kartą sužinojo, kas yra kopos, gintarai. Koks gražus Palangoje parkas, rūmai. Ji džiaugėsi būdama kartu su mama. Buvo susiradusi ir vyresnę draugę sanatorijoje. Smagiai ji ten leido laiką. Dar Palangoje ji buvo pora kartų, tačiau jau vyresnė – 6 ar 7 metų ir atrodo 10 metų. Pora kartų buvo ir Latvijoje, nes tėvai keliauti mėgo ir su ja nuo pusantrų metų kartu vis keliaudavo.
Maža būdama labai mėgo šokti. Šokdavo pagal įvairią muziką, tačiau dažniausiai pagal lietuviškas dainas, tuo metu žinomas, tokias kaip pvz. Lemano dainas ar kokias liaudiškas. Šokdavo ilgai, ilgai. Ir dar dainuoti jai labai patiko. Mortos močiutė visada žiūrėdavo Sveikinimų koncertą ir taip Morta išmoko daug dainų ir todėl pamėgo dainavimą. Nuo mažų dienų dainavo ne tik pop dainas, tačiau ir giedodavo, kai jos senelis grodavo namie šventines giesmes. Senelis buvo vargonininkas ir namie dažnai grodavo.
Seneliai augino vištas, tad Morta su džiaugsmu jas gainiodavo. Kai buvo ravima ar sukasamas daržas, ji rinkdavo sliekus ir duodavo vištoms. Labai mėgo jas lesinti. Tais laikais būdavo labai brangūs bananai, tačiau vištoms ir jie buvo skanūs.
Morta paaugo. Užaugo ir jos kaimynas, kuris buvo jos pirmasis draugas. Morta neatsimena kada pirmą kartą su juo susipažino, tačiau nuotykių jie patyrė daug. Jis netgi būdamas mažas žadėjo ją nusivežti į Ameriką kai užaugs.
Prisimenu, kai su Povilu kartu leisdavome dienas. Labai mėgome važinėtis dviračiais, žaisti smėlio dėžėje. Kartu žiūrėdavome filmukus, pietaudavome ir dar daug ką veikdavome kartu. Jis dažnai ateidavo pas mane prašyti, kad išeičiau į lauką su juo pažaisti:
– Molta, išeik į liauką.
Tokie žodžiai dažnai skambėdavo prie mano durų. Kartais pasakydavau, kad nenoriu, o jis vis prašo.
– Molta, išeik į liauką.
– Ne.
– Nu išeik….
– Neisiu.
– Nu labai plašau.
– Gerai, išeisiu.
Jis turi vyresnį brolį. Būdavo, kad su Povilu susipešame, tai Tomas mane gindavo kaip mergaitę, o broliui duodavo velnių. Dažnai su Povilu važinėdavomės dviračiais ir kartą nutiko taip, kad abu pasukome važiuodami greta ir tik bumt ir gulim ant asfalto. Ašarų ar juoko nebuvo, bet užtat pyktis koks buvo, mat aš buvau dėl to kalta. Bet jau sekančią dieną jis pas mane atėjo su eiliniu prašymu išeiti į lauką. O kur dar karas su vandens maišiukais ir jis mane taip apipylė, kad aš už tai jam netyčia suplėšiau marškinėlius. O kaip jis tada ant manęs pyko…
Atėjus žiemai būdavo dar įdomiau… Žaisdavome karą su gniūžtėmis. Aišku, kaip berniukas dažnai nepaskaičiuodavo savo jėgų ir nukentėdavau. Braškėjo ir mano langai, kai jis metė gniūžtę tiesiai į langus. Tačiau žiemą mes rečiau išeidavom į lauką. Žiemą mažiau veiklos, o ir šaltą, sušlapti greitai galima ir paskui susirgti.
Atsimenu kaip kartą per Jonines mes žaidėme ilgai gatvėje, atrodo iki pusės vienuolikos. Man tada buvo labai daug. Jo mama Janina, tad kaimynai švęsdavo. Dažnai žaisdavome ir su kamuoliu, spardydavo ir pan. Visada tas kamuolys būdavo mano, tačiau… Dažnai vasaromis pas Povilo tėvus jo močiutė palikdavo savo taksą. Tas taksas labai nemėgo kamuolių, tad dažniausiai mano kamuolys nesulaukdavo senatvės, o būdavo sukramtytas. Tas taksas buvo pirmas šuo, kurį aš vedžiojau. Labai norėjau šuns, bet, deja.
Jo tėvas remontuodavo mašinas. Šalia mūsų tvoros yra šiek tiek daugiau vietos, tad ten jie pasistatydavo mašinas, o kartais ir pas mus kieme, nes įvažiavimas buvo didelis ir mažai naudojamas. Su Povilu mes dažnai įsėsdavome į kokią mašiną ir keliaudavome. Povilas vis sakydavo:
– Keliaujam į Vilnių.
– Gerai, o ką veiksim.
– Mašiną pirksim.
Atsimenu, kad keliaudavome ne vien ten, tačiau kitų vietų nepamenu. Būdavo tikrai linksma, kai sėdėdavome priekyje abu ir įsivaizduodavome, kad kažkur keliaujame tik dviese.
Vėliau atsirado kitų draugų. Povilo pusbrolis Armandas, kaimynų anūkas Benas ir dar vienas berniukas Martynas. Jie visi kartu žaisdavo, važinėdavo dviračiais – leisdavo smagiai savo vaikystės ir paauglystės dienas. Tačiau tarp Mortos ir Martyno buvo kažkas daugiau.
Dažnai leisdavome visi kartu laiką. Nei vienas nenorėjo būti vienas. Galima sakyti užaugau tarp berniukų. Turėjau draugę, bet apie tai vėliau. Tačiau prastai sutariau su Armandu. Jis mane visaip vadindavo, vis jam užkliūdavau. Su Benu irgi panašiai, tačiau rečiau. Su Martynu tapome gerais draugais. Kartu ėjome į parduotuvę, kartu žaisdavome, jei būdavom dviese. Jis patiko mano močiutei. Buvo labai mandagus ir paprastas berniukas. Jis tapo mano geriausiu draugu.
