gruodžio 17th, 2016
„LENGVAS“ GYVENIMAS II DALIS
Tačiau turėjau ir vieną draugę. Ji atvažiuodavo vasaromis pas savo močiutę, mano kaimynę. Leisdavome laiką dažnai kartu. Ji vyresnė už mane gerais metais, bet man atrodė, kad žymiai daugiau. Iš jos sužinojau apie batono, sviesto ir cukraus skanėstą. Tai pigu ir labai skanu. Atsimenu, jog jai labai gyriausi, kad man iškrito pieninis dantis. Kažkuo man tai buvo ypatinga. Per lietų slėpdavomės mano močiutės šiltnamyje, valgydavome jos močiutės pupas.
Taip ir praėjo mažos Mortos dienos su berniukais ir viena mergaite. Mortos senelis ją mokė važiuoti dviračiu, kalti vinį, gręžti ir kitų vyriškų darbų, o močiutė mokė moteriškų: gaminti valgyti, lyginti, prižiūrėti vištas ir kt. Gaila, kad nei vienas negalėjo ilgiau pamokyti tai, ką žino geriausiai iki kol Morta buvo vyresnė ir būtų galėjusi viską atsiminti ir geriau išmokti kai kuriuos darbus. Mortos tėvas ją mokė rašyti ir skaityti. Viskas buvo su ašaromis, nes jeigu nepasisekdavo, tėvas būdavo piktas.
Prisimenu kaip rašiau raides ant lapų ir nešdavau tėvui parodyti. Dabar dar akyse stovi kaip rašau C raidę su salotinės spalvos flomasteriu ir nešu tėvui parodyti, o jis pyksta, kad negerai parašyta. Skaityti turėdavau tam tikrą kiekį kiekvieną dieną. Ir vėl, jeigu kas neišeidavo, puldavau į ašaras. Močiutė mane visada užstodavo. Bet dabar galiu dėkoti tėvui už tas ašaras.
Iš pradinių klasių nelabai ką atsimenu. Ne tai rūpėjo galbūt, o galbūt buvau per maža. Taigi į paruošiamą klasę atėjau jau mokėdama rašyti ir šiek tiek skaityti, tad buvo daug lengviau. Mūsų buvo 12. Taip, labai nedaug, bet ir vėliau buvo nedaug, nes rajonas nedidelis ir vaikų nėra daug. Iš tų metų nelabai ką atsimenu. Nelabai ir įdomu buvo, matyt. Vasaros buvo leidžiamos jau su daugiau draugų, prisidėjo ir klasiokai prie manęs ir berniukų. Atėjo ir pirma klasė, atsirado dar daugiau klasiokų ir nauja mokytoja. Visu buvome labai draugiški. Vienas klasiokas buvo čigonas, kitas truputį atsilikęs, tad klasė buvo įdomi visomis prasmėmis. Pirmoje klasėje net gavau padėką už gerą mokymąsi. Tačiau atėjus antrai klasei kažkodėl vienu metu nustojau daryti namų darbus. Tėvas kažką pasakė ir pradėjau meluoti, kad neužduoda namų darbų. Po kiek laiko mokytoja pasikvietė tėvą ir jam paaiškino viską. Tai grįžęs mane taip mušė, kad net močiutė neišgelbėjo. Dabar akyse stovi mėlynė nuo diržo sagties ant šlaunies. Vakare mama pamačiusi kokios mano kojos, liepė tėvui atsiprašyti manęs. Ir lengvai jam atleidau. Nuo to karto nešiau visus namų darbus jam parodyti, kad būtų gerai atlikti. Eilėraščius mokiausi iki išnaktų ir t.t. Jeigu suklysdavau, gaudavau… Pradėjau labai jo bijoti, kad tik nemuštų. Visada buvo įtampa ir atsigaudavau tik per atostogas. Tačiau ir taip tėvas būdavo labai piktas ant manęs, jeigu kažką negerai padarydavau. Apšaukdavo ir suduodavo. Nuo to pradėjau nepasitikėti savimi ir bijoti pasakyti ką ne taip padariau, ką pridirbau ir pan. Lygiai taip pat buvo ir trečioje klasėje. Bijojau tėvo, rodžiau jam namų darbus. Vėl įtampa… O dar sužinome, kad reiks eiti į kitą mokyklą. Dauguma tikėjosi, jog baigs 4 klases, o daugiau eis į kitą mokyklą, tačiau viskas buvo anksčiau. Trečioje klasėje netekau senelio. Staigiai mirė. Anksti ryte išvežė su greitąja. Miegojau už sienos, šalia senelių miegamojo, tad viską girdėjau ir mačiau dalį. Prisimenu, jog buvau apsikabinusi savo mylimą žaislą kiškį, kurį mama parvežė iš Vokietijos ir galvojau, kad turbūt senelis nebežengs žingsnio į namus. Tada nieko nesupratau, nesupratau kaip viskas blogai, bet nuojauta buvo. Ir anksčiau buvo nuojauta, kai močiutė išsinarino petį. Ir vėliau ryte paskambina į namus, kad mirė senelis. Buvo šokas… Ir kaip tik žaidžiau ant senelių lovos – savo mėgstamos vietos vaikystėje. Ir dabar labai mėgsta tą kambarį. Senelis mane šiek tiek išmokė groti pianinu. Jo dėka išmokau giesmes, nes jis vargonininkas buvo. Tad ne tik vyriški darbai buvo iš jo pusės.
